Džiovintų žolių mišiniai ir jų vartojimas

Prancūzai žodžiais fines herbes vadina smulkiai supjaustytų džiovintų žolių mišinius. Jie dabar vartojami daugelyje virtuvių. Prancūzijoje jie paprastai susideda iš petražolių ir laiškinio čes­nako, kartais tik iš petražolių, bet pagal klasikinę receptūrą į jas turi būti įmai­šyta ir builio bei peletrūno. Seniau į fines herbes mišinius dėdavo ir mažosios kraujalakės, susmulkintų grybų bei askaloninio česnako. Papras­tai šiuo mišiniu skaninami greit gamina­mi patiekalai, ypač omletai, arba juo barstomi mėsos ir žuvies patiekalai bei šviežios daržovės. Jo taip pat deda­ma į mėsos, žuvų padažus.

Gremolata – itališkas fines herbes analogas – yra sutaisoma iš smulkiai sukapotų petražolių ir ančiuvių, sugrūs­to česnako ir tarkuotos citrinų žievelės. Gremolata vartojama kaip prieskonis ir garnyras su daugeliu milaniškų pa­tiekalų, ypač troškinta veršiena.

Aromatiniai mišiniai

Aromatingi žolių mišiniai kartais papil­domi maloniai kvepiančiais džiovintais žiedais. Kvapus raudonėlis ir rozmarino ūgliai gali būti sumai­šomi su dobilų žiedais, erškėtrožių, verbenų, pelargonijų žiedlapiais ir žied­pumpuriais. Kartais mišiniai supilami į skalbinių krepšius, bet dažniausiai – į dailias kiniškas dėželes ir laikomi indau­joje arba ant stalo, kad po kambarį skleistų malonų kvapą.

Įš apelsinų, citrinų ir laimų yra gami­nami kvapūs rutuliai.Į juos pridedama žolių, prieskonių, tarp jų rozmarino, muskato riešutų, cinamono, o iš išorės į žievę prismaigstoma gvazdikėlių. Anksčiau buvo tikima, kad jie padeda įveikti infekcijas.