Didžiosios Britanijos švietimo istorinė apžvalga

Anksčiau buvo manoma, kad pagrindinis vaidmuo tenka mokymo turiniui, o nuo 1970 metų šis vaidmuo vis nuosekliau priskiriamas tikslams, t.y. akcentuojamas makropožiūris į ugdymą.

1987 metais parengta Nacionalinė ugdymo programa (The National Curriculum), reikalaujant, kad šis dokumentas būtų pripažintas visose mokyklose. Tuometinis Švietimo ir mokslo ministras K.Beikeris pabrėžė:”Labai svarbu turėti tarpusavyje suderintus tikslus; tik tokiu būdu sistema įgaus tikslingą kryptingumą ir išsivaduos nuo išsisklaidymo. Mes negalime sau leisti turėti sistemos, kurioje patys mokytojai sprendžia, ko mokyti mokinius, neatsižvelgiant į nacionaliniu mastu pripažintus švietimo tikslus”.

Po Antrojo pasaulinio karo pirmasis reikšmingiausias įstatymas, iš pagrindų reformavęs Britanijos švietimo sistemą, buvo 1944 metų aktas, o antrasis, kardinalią reformą numatantis dokumentas buvo Parlamento patvirtintas Nacionalinės ugdymo programos (The National Curriculum) įstatymas.

Prie priemonių, numatančių gerinti mokyklų darbą Anglijoje ir Velse, priklauso ir 1986 metų Švietimo  aktas (Nr.2), numatęs reformuoti mokyklų administravimą, naujai paskirstyti funkcijas tarp centrinių švietimo valdymo organų, vietinės administracijos ir mokyklos direktorių, taip pat efektyvinti ir atestuoti mokytojų darbą.

Svarbus dokumentas yra ir 1987 metų ataskaita dėl Aukštojo mokslo permainų, kurioje akcentuojami universitetų finansavimo sistemos pakeitimai, taip pat politechnikos institutų ir kitų aukštojo mokslo koledžų savivaldos plėtimas. 1991 metais politechnikos institutams suteikta autonomijos teisė ir jie buvo prilyginti universitetams.   

Vidurinės mokyklos Didžiojoje Britanijoje iki 1970 metų pagal 1944 metų Švietimo aktą buvo skirstomos į du tipus: klasikines ir moderniąsias vidurines mokyklas. Klasikinės vidurinės mokyklos rengė mokinius bendrojo ir aukštesniojo (A) lygio baigiamiesiems vidurinės mokyklos egzaminams; tai atitiko stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus. Moderniosios vidurinės mokyklos akcentavo praktinio pobūdžio parengimą.

Baigę pradines mokyklas, 11-os metų amžiaus mokiniai privalėdavo laikyti vadinamąjį 11+ egzaminą, pagal kurio rezultatus jie būdavo nukreipiami į atitinkamą mokyklos tipą. Šis selektyvumo principas susilaukė griežtos įvairių visuomenės sluoksnių ir formalių institucijų kritikos. Todėl jau nuo 1950-ųjų metų LEA palaipsniui pradėjo įgyvendinti vidurinių bendrojo lavinimo mokyklų (comprehensive schools) programas.