Aromatiniai ir vaistiniai augalai

Augalai kulinarijoje, medicinoje ir kosmetikoje vartojami nuo seniausių laikų – tai rodo Graikijos, Italijos ir Viduržemio jūros salų gyvenviečių archeologiniai kasinėjimai. Medicinos tėvu laikomas Hipokratas (V a. pr. m. e.) augino apie 400 vaistažolių rūšių, sudarinėjo iš jų mišinius, kurie šimtmečius buvo vartojami ligoms gydyti.

Vaistažolės

Žolėmis pradėta gydyti tikriausiai po to, kai žmogus ėmė vartoti jas maistui. Galbūt pirmiausia jis pajuto ant židinio nusviestų augalų aromatą, o po to jau sąmoningai jų ieškojo, kad suteiktų naują skonį kepamai žuviai ir mėsai. Dar vėliau žolėmis imta gerinti švinktelėjusios laukinienos skonį.

Į  daugelį Europos vietų aromatinių ir vaistinių žalumynų atgabeno romė­nai, kurie savo ruožtu gavo jų iš graikų. Daugelis žolių ir kitokių žalumynų laikyta stebuklingais ir vartota per apeigas.

Triumfuojantys Romos imperatoriai buvo vaizduojami su lauro lapų vainikais. Viduriniais amžiais buvo tikima, kad juozažolė ir česnakas apsau­go nuo raganų, kurios savo ruožtu iš laukinių žolių verda burtų gėrimus. Kai kuriuose tolimuose Rytų Europos kraštuose valstiečiai dar ir dabar kabina česnakų vainiką prie durų, kad apsau­gotų namus nuo piktųjų dvasių ir vam­pyrų. Netgi XX amžiaus pabaigoje dar yra civilizuotų žmonių, kurie teigia, jog petražoles sėti reikia tik Didįjį penktadienį šviečiant žvakėms, o persodinti petražolių daigai gali at­nešti nelaimę.

Europoje ilgą laiką prieskonius ir vaistažoles augino ir vartojo vienuoliai. Kiekvienas vienuolynas turėjo didelį tokių augalų daržą. Buvo auginamos vaistažolės, ir net XVIII amžiuje gydy­tojai daugiausia jomis gydė ligas. Žymus Londono žolininkas Džonas Gerardas1597 metais išleido didžiulį leidinį, kuriame aprašė tūkstančius gydomųjų augalų. Pasta­ruoju metu profesinėje medicinoje žolėms teikiama mažiau reikšmės, bet daugelis jų dar vartojama muilui, kosmetiniams kremams ir losjonams ga­minti.

Daug vaistažolių auginta XVI amžiu­je. Turtingi žemės savininkai užveisdavo didžiulius sudėtingai išplanuotus daržus, kurių sklypus skyrė žemos levandų ar buksmedžių gyvatvorės. Tipiškame Elžbietos laikų darže buvo auginama daugiau kaip 50 žolių rūšių, kai kurios jų – virtuvei, kitos – gydymui, arba kaip raminamosios, tonizuojamosios.

XIX amžiuje aromatinių ir vaistinių žolių auginta mažiau, ypač Didžiojoje Britanijoje, kur kaip prieskoniai buvo vartojama tik petražolės, šalavijai, čiobreliai ir mėtos. XX amžiaus viduryje, išsiplėtus turiz­mui, daugelis žmonių susipažino su įvairių šalių virtuve ir naujai įvertino žoles. Dabar jos vis daugiau vartojamos kasdieniniam maistui.

Maloniausias yra šviežių žolių kva­pas, nors kai kurios jų džiovintos kve­pia labiau, todėl jų mažiau tereikia. Ir vis dėlto petražolių, karvelinio builio ir mėtų tikrasis aromatas nuo džiūvimo silpnėja.   Geras   kulinaras   visada   gali turėti šviežių žolių po ranka, nes jas galima auginti šiltnamiuose ar net keliuose puoduose ant saulėtos virtuvės palangės. Kai kurias prieskonines žo­les – čiobrelius, rozmariną, lauro lapus galima ilgai virti, o kitas, tarp jų builį, krapus ir pankolį, geriausia dėti į patiekalą paskutinę minutę, kad neprarastų kvapo.